Iš atminties serijos

Dirbant su porcelianu, kuriame yra 60% kaulų pelenų, yra kažkas labai jaudinančio ir labai įtikinamo (o gal tai tik mano asmeninis troškimas romantizuoti visą patirtį?…) Paprastai naujose vietose dirbu su in situ randamomis formomis, manipuliuodama, modifikuodama ir sujungdama skirtingas jų dalis taip, kad jos visada būtų labai susijusios su vieta, iš kurios jie kilę. Dirbu labai intuityviai, leisdama medžiagoms ir pačiam procesui pridėti savo dalį prie gaunamų darbų. Savo projektuose pasakoju istorijas apie santykius ir atmintį, jungdama fragmentus į sudėtingas konstrukcijas. Objektuose yra žinomų elementų, atimtų iš jų funkcijų, sudėliotų į naujas konfigūracijas ir suteiktų visiškai naujų vaidmemų.

Šį kartą su savimi atsinešiau savo žodyną (liejimo formas), kad galėčiau sutelkti dėmesį tik į rezonansą su nauja vieta/situacija ir išnagrinėti visą savo kūrybinį procesą. Aš vis dar mokausi tobulinti savo žodyną ir gebėti geriau išversti subtilų Atminties audinį į medžiagų kalbą; kurti kūrinius apie tai, kaip kuriama atmintis, kaip ji struktūrizuoja praeitį, kaip ji veikia ir daro mus, kaip mes ją veikiame ir darome.