(Ne)tvarus simpoziumas pandemijos akivaizdoje
Brajenas Benferis
Tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas Kaune, Lietuvoje, turi nemažą įdirbį su šia medžiaga bei įgalina būti pokalbių, tyrimų ir bendravimo katalizatoriumi. Šių metų renginio tema buvo „Tvarumas“ – tema, kuri, atrodo, kalba apie tiek daug dalykų, kurie šiuo metu vyksta visame pasaulyje. Nors mes visi linkstame prie konkretaus šios sąvokos apibrėžimo ar sampratos, organizatoriai išreiškė susidomėjimą šia sąvoka tiesiog kaip priemone „egzistavimui“ tyrinėti. Galima tik daryti prielaidą, kad buvo atsižvelgta į keletą kintamųjų, kurie apima socialinių, ekonominių ir aplinką tausojančių „tvarumo“ iteracijų spektrą – visa tai menininkų išversta panaudojant medžiagą, kurią sudaro maždaug 50 proc. žemės ūkio atliekų (kaulų pelenų).
Šiuolaikinių simpoziumų prigimtis yra nustatyti tarpusavio ryšį, rasti bendrą kalbą ir sukurti dialogą tarp skirtingų kultūrų ir tautų skirtingų subjektų per vienijančią temą ar bendrą medžiagą. Leisti laiką su kitais žmonėmis arti, dalintis technika ir filosofija, susijusia su jų gyvenimu, meno kūriniais ir skirtinga jų kilme. Šiais metais renginys buvo beveik atšauktas dėl koronaviruso, tačiau organizatoriams pavyko kažkaip praslysti tarp COVID bangų, įtraukiant dešimt menininkų, galinčių susiburti dviem savaitėms dalyvauti šių metų simpoziume. Pažymėtina, kad, išskyrus Alison Safford, amerikiečių menininkę, veikiančią nuotoliniu būdu ir siunčiančią skaitmeninius failus, kad juos 3D spausdintų jos bendraautorė iš Lietuvos Uršulė Baužaitė, visiems likusiems dalyviams pavyko kurti kartu bendrose dirbtuvėse visą renginio laiką.
Šių metų meno kūriniai turėjo daugybę techninių apdirbimo būdų ir konceptualių idėjų, atitinkančių renginio tradicijas, kurios skatina temą interpretuoti per medžiagą. Kai kurie dalyvaujantys menininkai turėjo išmanių, įdomių ar net komiškų tvarumo sampratos vertimų, kai kitiems tai perteikti atrodė sunku. Be abejonės, bet kuriame teminiame renginyje visada yra vietos interpretacijai, nes mes visi pateikiame kitokią perspektyvą. Vis dėlto, kai konkreti, visa apimanti tema yra viso jūsų projekto prielaida, pagrįstai laikoma, kad dalyviai tam tikru mastu privalo spręsti šią temą.
Šiame vertinime būtų neatsakinga nepaminėti kai kurių akivaizdžių šių metų įvykį diktuojančių kintamųjų. Kaip žinome, pandemija yra pasaulinė problema, kai kurie regionai patiria didesnius nuostolius nei kiti, ir daugelis šalių nustatė vidaus ir tarptautinių kelionių apribojimus. Tai buvo akivaizdi kliūtis atrankos procese, dariusi įtaką galimam dalyvių iš daugelio pasaulio vietų įtraukimui. Nors datos iš tikrųjų buvo šiek tiek pakoreguotos, o įvykis sutrumpintas, atsižvelgiant į galimą viruso padidėjimą ir dėl to kylančius papildomus apribojimus, tai nesutrukdė simpoziumui įvykti ir menininkams pateikti labai apgalvotus ir paveikius darbus. Daugumai parodų vietų ir akademinių institucijų perėjus į nuotolinius lankymosi ir mokymosi formatus, mes tikrai pradėjome suprasti egzistavimo fizinėse erdvėse ir „asmeninio“ bendravimo svarbą, jei to dar nepadarėme anksčiau (tai susiję tiek su mūsų santykiais su kitais asmenimis, tiek su daiktais ir meno kūriniais). Tai dar viena priežastis, dėl kurios simpoziumo organizatorius reikėtų pagirti už pastangas suteikti galimybę menininkams.
Atsižvelgiant į visa tai, kas šiuo metu vyksta visame pasaulyje, būtų netikslinga nepaminėti ir daugybės ironijų, susijusių su šių metų simpoziumo tema ir su kai kuriais didesniais klausimais, kurie šiuo metu kamuoja šią sritį. Kalbant apie patį renginį, tarp pandemijos apribojimų yra reikšminga, kad dalyvių naudojamas molis yra iš Didžiosios Britanijos. Tai yra puikus pasaulinės rinkos ir šių dienų gamintojų realybės pavyzdys, ir tai kalba apie mūsų poreikį pasikliauti išoriniais šaltiniais net keramikoje, kuri pagrįsta indigentiškumu. Mes taip pat galėtume paminėti dabartinius ekonominius rūpesčius, padidėjusias renginių veiklos išlaidas ir mažinamą finansavimą. Tai nėra atskira problema, ji paveikia net muziejus ir pagrindines akademines institucijas, kurių daugelis susiduria su biudžeto problemomis. Muziejai ir organizacijos, tradiciškai palaikančios menininkus, dabar dažniau ieško pačių menininkų paaukotų darbų lėšų rinkimo pastangoms – tai yra baisus precedentas ir rinkos nepastovumo ženklas. Pridėjus šias problemas, kiekvienais metais daugėja dailės absolventų, kurie patenka į jau persisotinusią rinką, todėl vis mažiau jaučiasi taip, tarsi tvarumas iš tikrųjų būtų svarstomas dalykas. Vietoj to, atrodo, tarsi keramika, o plačiau kalbant, dailė būtų perėmusi mentalitetą „varykime traukinį bet kokia kaina“. Nors nėra instrukcijos kaip įveikti šias problemas, mažiausiai ką galime padaryti, tai bent jau turėtume jas spręsti skaidriau.
Norint įvertinti tvarumą, būtų prasminga pirmiausia paklausti, ar mums pakanka dabartinio lygio, kuriame veikiame. Vidutiniško lygio išlaikymą iš esmės galima būtų apibrėžti kaip tvarų, tačiau tai neturėtų būti tas lygis, ties kuriuo nustatome kartelę. Turėtume turėti didesnių lūkesčių dėl savęs, srities ir visos žmonijos, turėdami omenyje, kad jie taip pat turi būti teisingi. Būtina pažvelgti į platesnį vaizdą, išskyrus tai, kas daro įtaką mums asmeniškai, ir priimti susitarimus, kurie kai kam ne visada yra akivaizdūs. Tai yra nuolatinis nesusikalbėjimas tarp įvairių grupių, sustiprėjęs takoskyros jausmas, formuojantis mūsų suvokimą apie šį pastarąjį scenarijų. Nors viskas nepasikeis per naktį, sisteminių problemų pripažinimas ir sprendimas veda kalbą teisinga linkme.
Turint omenyje šių metų simpoziumo temą, tik laikas parodys, ar tokio pobūdžio renginį įmanoma išlaikyti ilgą laiką, ir vienas pagrindinių tvarumo aspektų yra pripažinti, ką prarandame. Tai, kas prasidėjo kaip patirtis dirbant vietinėje gamykloje kartu su technikais ir pramonine įranga, persikėlė į kuklią institucinę patalpą su pasenusia įranga, ribotu finansavimu ir mažėjančiu priėmimu.
Tvarumas nebus lengvas ir nėra garantuotas, ypač matant, kiek daug dalykų visame pasaulyje yra apimti didelės recesijos, nykstant daugeliui renginių. Iki šiol tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo organizatorių pastangos palaikant programą yra švelniai tariant pagirtinos, ir be abejo, renginys būtų baigęsis prieš kurį laiką, jei ne šis besitęsiantis užsidegimas. Gal todėl iš dalies atsirado šių metų renginio tema, kaip būdas pripažinti nuolatines pastangas ir norą išsaugoti kaulinio porceliano istoriją Kaune, Lietuvoje. Nors tvarumas gali būti ne pirmas pasirinktas žodis apibrėžiant renginio ir jo organizatorių atkaklumą, negalima paneigti fakto, kad tiek daug dalykų esant nestabilioje situacijoje, atkaklumas ir aistra atsiperka.
Ankstesnis mano indėlis į tarptautinį kaulinio porceliano simpoziumą apėmė mano dalyvavimą atrankos komisijoje, dalyvavimą kaip menininkui ir rašymą apie renginį ir bendrą simpoziumų pobūdį. Aš suabejojau pasenusiu ir nenaudingu simpoziumo formatu ir siekiau suabejoti mūsų dalyvavimu besitęsiančiame srities sąstingyje. Koronavirusas į šią didesnę problemą įtraukė visiškai naują kintamąjį, sukėlusį daugybę pokyčių ir pareikalavusį iš naujo ištirti dabartines sąlygas. Nors dabartinis scenarijus gali būti laikina situacija, tai bus ne paskutinis kartas, kai mes esame priversti susidurti su pokyčiais. Esamos aplinkybės turėtų priversti mus visus sustoti, perkainoti tai, kas iš tikrųjų svarbu mūsų gyvenime, ir žvelgti į ateitį, kurioje tvarumas yra esminis tiek asmeninių individualių užsiėmimų, tiek ir mūsų, kaip bendruomenės, tikslų sėkmės komponentas. Pokyčiai yra sunkūs ir teisinga sakyti, kad koronavirusas greičiausiai niekada nebus švenčiamas ir nebus savalaikis, tačiau jis atlieka svarbų vaidmenį, nesvarbu, ar mes apie tai žinome, ar ne. Kai tiek daug žmonių patiria didžiulius finansinius ir psichologinius sunkumus, daugumai žmonių sunku įsivaizduoti, kad šį laiką galima būtų laikyti nors kiek teigiamu ar naudingu. Tačiau galima teigti, kad kai ši pandemija pagaliau atslūgs, visi turėtume prisiminti šį laiką kaip prisitaikymo, ištvermės ir galiausiai pastangų, siekiant tvarumo.