EKSPERIMENTINĖ DAILIOSIOS KERAMIKOS GAMYKLA JIESIA
DIZAINO TYRIMAS
Porceliano gamyklos Jiesia pradžią galima atrasti tarpukario Kaune, kai 1935 m. Š. Zablerio koklių ir keramikos fabrike įsteigtas keramikos cechas. Pokariu šis verslas buvo nacionalizuotas ir nuo 1961-ųjų gamykla vadinosi Statybinių medžiagų kombinatas Jiesia. Nuo 1967 m. jai suteiktas pavadinimas Eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla Jiesia. 1974 m. fabrike įsteigtas porceliano gamybos baras, nuo 1981 m. pradėta masinė kaulinio porceliano gamyba. 1993 m. įmonė privatizuota ir vadinta AB Jiesia, 2003 m. įmonei iškelta pirmoji bankroto byla. Šiuo metu, 2022 m., Kaune dirba UAB Kauno Jiesia gaminanti serijinę kaulinio porceliano produkciją.
Neabejotinai Jiesia turėjo glaudų ryšį su LTSR Valstybinio dailės instituto, Kauno fakulteto Stiklo ir porceliano katedra. Šioje katedroje nuo septintojo dešimtmečio ruošti dailininkai kūrę servizų ir skulptūrų prototipus Jiesiai, tuo tarpu, Stepo Žuko technikume buvo ruošiami gamyklos darbininkai – išpildytojai. Jiesioje nuo 1983 m. pradėti organizuoti vietos menininkų seminarai, vėliau, nuo 1991 m. tarptautiniai simpoziumai. Į simpoziumus kviesti dailininkai iš Lietuvos ir įvairių užsienio šalių. Nuo pat pradžios šis simpoziumas tapo meninių idėjų išpildymo flagmanu Lietuvoje, kur keramikai eksperimentavo su trapia kaulinio porceliano medžiaga.
Pristatomas Jiesios dizaino tyrimas apima kelias sudėtines dalis – studijų LTSR VDI medžiagą – diplominius darbus, Jiesios masinę produkciją ir Idėjos simpoziumų metu kurtus darbus, naudojantis gamyklos formomis.
Porcelianas
Medžiaga susidedanti iš kaolino ir potašo, degama aukštoje 1280 – 1340°C temperatūroje, buvo atrasta Kinijoje, Tang (618–907) dinastijos valdymo metu. Tuo metu nerasta žodžių, apibūdinti porcelianui, ir jis Kinijoje vadintas netikru nefritu. Reikia pripažinti, kad pirmieji porceliano dirbiniai nebuvo balti ir peršviečiami, kaip šiandieną įprasta Europoje. Porcelianas gamintas Kinijoje vietos rinkai bei eksportui, atrado kelią į Europiečių namus, gerokai vėliau, Ming (1368–1644) dinastijos valdymo metu. Kai mėlynai baltas porcelianas, pradėtas importuoti į Europą tiesiogiai, milijonais vienetų kasmet. 1707 m. Drezdene, LDK Didžiojo kunigaikščio Augusto II Stipriojo dvare, Johann Friedrich Böttger ir Ehrenfried Walter von Tschirnhaus iš naujo atrado porceliano sudėtį. Apie 1800 m. Anglijoje, Josiah Spode II pridėjęs degintų kaulų į porcelianą sukuria kaulinį porcelianą. Jei tradicinis, dar vadinamas kietuoju, porcelianas yra baltas, tinkamas liejimui, žiedimui ar formavimui rankomis, tai kaulinis porcelianas yra itin peršviečiama, tvirta medžiaga, lengviausiai formuojama liejant.
Vietos gamybos porceliano Lietuvoje, istorija, yra gana trumpa. Pirmasis keramikas, aprašęs porceliano technologiją, Jonas Mikėnas tai padarė knygoje Dailiosios keramikos technologija, 1967 m. Praėjus septyniems metams, porcelianas pradedamas gaminti Kaune. Sovietų Sąjungoje veikė porceliano fabrikai, turintys ilgametes tradicijas: Rygoje, Leningrade, Duleve, Baranivkoje, Kijeve ir kitur. Taip pat steigti nauji porceliano fabrikai, kaip: Syserto porceliano fabrikas Rusijoje, atidarytas 1960 m.; Poltavoje, Ukrainoje 1964 m.; Bronisuose, Rusijoje, fabrikas Vozrozdenia 1966 m.; Baltarusijoje, Dobruše, porceliano fabrikas atidarytas 1978 m. Tad Kauno Jiesios atidarymas, buvo viena iš sudėtinių sovietinės planinės ekonomikos dalių.
Kaunietiško porceliano medžiagos sudėtis skyrėsi nuo tradicinio kaulinio porceliano recepto, atrasto Anglijoje, sudaryto iš 25％ kaolino, 25％ kornvalio akmens ir 50％ kaulų pelenų. Sudėtis papildyta vietinėmis ir atvežtinėmis medžiagomis, jį sudarė: 15％ Anykščių kvarcinio smėlio, 8％ lauko špato, 45％ kaulų pelenų, 10％ Vasilovskio molio, 22％ kaolino. Tiek molis, tiek kaolinas buvo vežami iš Ukrainos.
Receptas sukurtas Leningrado M. Lomonosovo porceliano fabrike, su kaulinio porceliano technologija čia eksperimentuota nuo 1960 m. Pirmaisiais darbo su porcelianu metais, 1975 m. Kaune, dirbta išimtinai su Leningrade sukurtu porcelianu. Sovietų sąjungoje Jiesia buvo antroji gamykla, gaminusi kaulinį porcelianą. Neabejotina, kad vietos keramikos technologai prisidėjo prie to, kad medžiagos savybės ilgainiui nekistų. Daugybė tuomečių keramikos gamybai reikalingų medžiagų – metalų oksidai, viršglazūriniai dažai, glazūros buvo atvežami iš įvairių vietų, tame tarpe ir iš Dulevo – Likino dažų fabriko, esančio prie Maskvos. Vietoje dirbo dailininkai, technologai, meistrai ir eiliniai darbininkai.
Vieta
Kaune porceliano gamykla įsikūrė netoli už VI Kauno tvirtovės forto Chemijos g 29. Aplink, pramoniniame priemiestyje kūrėsi įvairūs fabrikai, pro Jiesios langus matomas artimiausias kaimynas – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai. Dar ir šiandien, ant vieno iš buvusios gamyklos pastatų, galima pamatyti mėlyną Jiesios prekinį ženklą. Gamykloje gaminta molio ir akmens masės produkcija, atskirame ceche Vilijampolėje, ruoštas molis Kauno ir Vilniaus Dailės kombinatams. Pastatai tarpusavyje jungti požeminiais tuneliais, praėjimais.
Gamykloje bet kurio dirbinio, kad ir peleninės, gamyba prasidėdavo dailininko dirbtuvėje, kur buvo sukuriamas būsimo tiražuojamo dirbinio prototipas. Pagal jį gaminti gipsiniai modeliai, vėliau gipsinės formos, iš kurių liejamas dirbinys. Reikia pastebėti, kad kaulinio porceliano medžiaga, kitaip nei molio ar akmens masės, turi įgauti mažiau pūstas, tankiau skaidytas formas. Tai yra medžiagos specifika, nes degimo metu porcelianas gali tiesiog subliūkšti ar nepageidaujamai išlinkti. Žinios, kokios yra techninės medžiagos galimybės, sukuriamos tik eksperimentuojant tiesiogiai su medžiaga.
Kūrinius galima sąlyginai atskirti į gamyklos produkciją, kurią gamindavo darbininkai ir mažo tiražo kūrinius, kuriuos nuo medžiagos formavimo iki galutinio dekoravimo, sukurdavo dailininkai. Dažnai ant tokio pobūdžio darbų, greta fabriko štampo galima išvysti ir auksinį autoriaus parašą. Fabrike dirbo daug gabių autorių, tai: Irena Petravičienė, Aldona Višinskienė, Gražina Stungurienė, Gražina Vanagienė, Vitalis Grigas, Artūras Počiuipa, Valerija Liaugaudienė, Erika Vaivadaitė, Vytautas Verkelis, Ramutės Juršienė, Lilija Olšauskienė, Živilė Bardzilauskaitė – Bergins ir daugelis kitų.
Skirtingai nuo kitų keramikos technologijų, kaulinis porcelianas pirmą kartą degamas aukštesnėje temperatūroje – apie 1280°C. Vėliau dirbinys glazūruojamas bespalve glazūra ir degamas žemesnėje 1160° C. Reikia pastebėti, kad degtas porcelianas ir jam skirta glazūra yra baltos spalvos. Gamykloje glazūros milteliai sumaišomi su vandeniu ir pulverizatoriumi purškiami ant darbų. Siekiant palengvinti glazūruotojų darbą, į glazūrą įmaišydavo mėlyno, išdegančio dažo bei klijų. Tad į glazūros degimo ciklą dirbiniai keliaudavo ryškiai melsvos spalvos.
Porcelianas degtas įprastose, mufelinėse ir tunelinėse, dujomis degamose krosnyse, šios krosnys veikė 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, į jas įdėtas gaminys buvo pašildomas, išdegamas ir atvėsęs išvažiuodavo iš krosnies, tai trukdavo, priklausomai nuo degimo ciklo, apie 16 – 24 val. Po dviejų degimų, blizgantys dirbiniai, keliavo į dekoravimo cechus, pasirinktinai dailinimą išpiešiant darbus viršglazūriniais dažais, apklijuojant dekolėmis ar paauksuojant išskirtines detales. Auksas, naudotas gamykloje, tepamas ant gaminių teptuku. Tai, galima sakyti, ištirpintas auksas, kuris yra itin laki ir toksiška medžiaga, dirbant su juo reikia ypač atsakingai laikytis asmeninės saugos – dekoruoti tik gerai vėdinamose patalpose, dirbant dėvėti respiratorius. Panašiai, kaip ir auksu, dekoruojama liustromis, sukuriančiomis mirguliuojantį gaminio paviršių, įvairių atspalvių viršglazūriniais dažais.
Galiausiai visi darbai turėjo būti paženklinti Jiesios firminiu ženklu, jei reikia šlifuojami, vėliau pakuojami ir vežami į parduotuves. Tai, kad antrinėje rinkoje galima rasti sovietmečio kaulinio porceliano darbų be prekinio ženklo, liudija tai, kad egzistavo gamybos ir prekybos sistema gamykloje, apeinanti oficialiąją prekybos grandinę.
Valstybinis dailės institutas
Jiesioje įsteigus porceliano laboratoriją, pradėta ruošti naujus specialistus darbui su kitokia medžiaga. Tai dailininkai, gamykloje kūrę dirbinius, pardavinėtus Sovietų Sąjungoje ir eksportuotus į užsienį. Pasiruošimas darbui – mokymasis kurti iš porceliano prasidėjo LTSR Valstybinio dailės instituto, Taikomosios dailės katedroje Kaune. 1975–1984 m. vykstant pokyčiams, įsisavinant naujas technologijas, Taikomosios dailės katedrai vadovavo Gražina Stungurienė. 1976 m. Valstybiniame dailės institute pradėti nauji projektavimo ir darbo su porcelianu darbai. Tuometis mokslas truko penkerius metus. Visų studijų metu buvo susipažįstama su lietuvišku moliu. Studentai dažnai atlikdavo praktiką Kauno Dailės kombinate, taip pat Jiesioje su čia gaminta akmens mase ir porcelianu. Dažnas studentų baigiamasis darbas – porceliano servizas. Dailininkės Irena Petravičienė ir Aldona Višinskienė, įgijusios VDĮ keramikos specialybę, papildomai stažavosi Leningrado M. Lomonosovo porceliano fabrike ir kūrė pirmuosius lietuviškojo porceliano gaminių etalonus. 1978 m. buvo sukurti pirmieji kavos servizai Klasika ir Modernas. Galima sakyti, kad pradėjus servizų masinę produkciją, atsirado unikalaus indų dizaino tradicija. Greta pirmųjų, paminėtini servizai yra Artūro Počiuipos Ufo, 1989 m. ir Linos Kaubrienės Akademija, 1994 m.
Simpoziumai
Devintas ir dešimtas dešimtmečiai atnešė permainas į meninį gyvenimą. Parodų salėse ėmė vyrauti nebe unikalūs indai ir dekoratyviniai pano, o taip vadinama parodinė keramika. Šie kūriniai pasižymėjo tuo, kad kurti išskirtinai parodų erdvėms, jie nebuvo skirti visuomeniniams interjerams, kaip įprasta ankščiau. Tuo laikotarpiu pradėjo kurti dauguma ryškiausių Lietuvos keramikų, vėliau dalyvavusių porceliano simpoziumuose: Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Nora Blaževičiūtė, Rytas Jakimavičiaus, Audrius Janušonis, Aldona Keturakienė, Dalia Laučkaitės-Jakimavičienė, Remigijus Sederevičius ir kiti.
Pirmasis Respublikinis keramikų seminaras Kaune buvo organizuotas 1983 metais. Seminaras vyko dailiosios keramikos gamykloje Jiesia ir Kauno dailės kombinate. Jame dalyvavo 46 dalyviai, keramikos dailininkai, dirbę šiose gamyklose. Vėliau, Jiesios gamykloje, 1991 m. surengtas II-asis, jau tarptautinis simpoziumas Idėja. Šį renginį organizavo Irena Petravičienė, Nora Blaževičiūtė, Gintė Pinkutė ir Aldona Keturakienė. Gamykloje, menininkai atrasdavo idealias sąlygas kūrybai, jiems būdavo suteikiama galimybė naudotis visa technine baze, technologų ir meistrų pagalba, darbas su medžiaga trukdavo mėnesį laiko. Taip pat vykdavo vieši menininkų prisistatymai, diskusijos. 2001 m. organizuotas simpoziumas “Šviečiantys objektai” tapo paskutiniu, vykusiu gamyklos patalpose. Simpoziumai įvairavo dalyvių skaičiumi. Didžiausias tarptautinis renginys vyko 1994 m., kai simpoziumo temą “Kavinukas”, „Jiesioje“ interpretavo 23 menininkai iš 8 šalių: Čekijos, Italijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Vokietijos. 2000 m. organizuotas simpoziumas liko vietiniu, nedalyvaujant svečiams iš užsienio. 2002 m. simpoziumo tarptautinį vardą palaikė tik svečiai iš Latvijos – keramikas Andris Vezis su dukra Ieva Veze.
Per ilgą laiką surengta dvidešimt kaulinio porceliano simpoziumų, juose dalyvavo daugiau nei šimtas pasaulyje pripažintų keramikų ir kitų sričių menininkų iš daugiau nei aštuoniolikos valstybių. Kaulinio porceliano simpoziumai yra išskirtinis reiškinys tarp kitų keramikos renginių Lietuvoje ir galėtų būti lyginamas su Panevėžio tarptautiniais keramikos simpoziumais, pradėtais rengti 1989 m. Baigiamosios parodos, pristatančios kūrybos rezultatus, vyko Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, Keramikos muziejuje ir Paveikslų galerijoje Kaune. Dalis simpoziume sukurtų darbų kaskart papildo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondus. Galima pastebėti, kad besikeičiant laikui ir meninėms tendencijomis, kaip ir simpoziumo organizatoriams, čia siekiama panašių tikslų – per trapią medžiagą atskleisti menininko idėją, atrasti naujas galimybes dirbant su, atrodytų, jau įprastu kauliniu porcelianu ir pristatyti pasaulines keramikos tendencijas. Galima pastebėti, kad per šiuos renginius Lietuvos keramikai sėkmingai integravosi į tarptautinį meno kontekstą, leido užsienio šalių menininkams įgyvendinti netradicines kūrybines idėjas ir garsina Kauną, porceliano miestą.
Dr. Rokas Dovydėnas
