Kaulinio porceliano ritualai. Iš ugnies, istorijos ir pelenų kylantys ateities spėjimai

 Menotyrininkė Kamilė Pirštelytė

Žmogaus gyvenimas kupinas pereinamųjų transformacijų, pradedamų ritualais. Dažnai jie nepatogūs, nerimastingi, paženklinti pasitikėjimo stoka, naujos teritorijos baime, nesvarbu ar tai būtų gimtadienis, ar laidotuvės, nauja savarankiško gyvenimo pradžia atsiskiriant nuo tėvų ar užaugusių vaikų, simboliškas pasėdėjimas ant kėdės paliekant namus prieš ilgą kelionę ar monetos įmetimas į vandenyną, siekiant sugrįžti į ką tik atrastas bei vidinį pokytį lėmusias vietas. Visos transformacijos, kad ir kaip šį žodį nuvalkiojo populiarioji kultūra, skatina naują pažinimą, tobulėjimą, kurį sudėtinga spekuliuoti, nepaisant kaip užtikrintai jaučiamės mokantys pagrįsti tikimybių aksiomas.

Ritualai, sugalvoti individualiai ar tapę kolektyviu status quo, esti ir profesiniame lygmenyje, įžengiant į mažiau pažįstamą teritoriją. Organizuodami bienales, trienales, tarpdisciplinines muges, į kultūrinę rinką įvesdami naujus projektus, kūrybines laboratorijas, netikėtus kuratorių ar menininkų derinius, nustatydami tikslus, „deadline‘us”, pradžios bei pabaigos šventes mes po truputį sąlygojame istorinius savo laikmečio pokyčius, tikruoju savo veidu atsiskleidžiančius tik iš tam tikro laiko nuotolio.

Nepaslaptis, Lietuvos keramikos laukas pastarąjį dešimtmetį išgyvena tam tikrą pakylėjimą. Mūsų menininkai tampa geriau atpažįstami plačiojoje Lietuvos visuomenėje ir tarptautiniame kontekste, o šis susidomėjimas auga ne tik dėka gausėjančios parodų pasiūlos, sveikos konkurencijos tarp autorių, bet ir keramikos kuratorystės formavimosi, jos įvairovės, tęstinumo, įdirbio. Rituališkumo.

Profesionalios lietuvių keramikos ištakos glaudžiai susijusios su Kaunu. Jame formavosi pirmieji baziniai pagrindai, brangiausios šios srities medžiagos – porceliano – kultūra, kuri dominavo Lietuvoje kone visą praėjusį šimtmetį. Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumas, šiemet pristatomas kaip „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ programos dalis ir vykdomas jau XXI-ąjį kartą, yra geras pavyzdys, kaip per regioninę tradiciją, nuoseklumą ir pasaulietišką mąstymą galima skatinti savitus šiuolaikinio meno procesus. Šiemet į simpoziumą reflektuoti industrinio paveldo temos parodai „Porceliano miestas“ buvo pakviesti devyni menininkai – Sabrina Basten (Vokietija), Monika Patuszynska  (Lenkija), Alison Safford (JAV), Janina Myronowa  (Lenkija/ Ukraina), Jurgita Jasinskaitė (Lietuva), Ming-Miao Ko (Belgija), Jānis Kupčs (Latvija), Viktória Maróti (Vengrija), Liudas Parulskis (Lietuva). Visi šie autoriai, pasižymintys eksperimentine, tarpdisciplinine raiška, turėjo ne tik išmokti dirbti su kauliniu porcelianu, bet ir susipažinti su Kauno kontekstu, įvietinti savo kūrybą.

Šiais kultūriškai svarbiais Kaunui metais vykstantis simpoziumas pristatė parodą „Porceliano miestas“. Eksponuojama Laisvės alėjoje, tarpukario modernizmo rūmuose įsikūrusiame pašte, paroda simboliškai nutiesia tiltą tarp regioninės kaulinio porceliano istorijos ir šiuolaikinės, daugiakultūrinės, tarpdiscipliniškos visuomenės. Parodos autoriai – dauguma atvykę į Lietuvą iš skirtingų šalių ir vos keletas tiesiogiai baigę keramikos studijas – pasitelkę sudėtingą kaulinio porceliano medžiagą atskleidė kokia įvairi gali būti meninė ir idėjinė išraiška. Taip pat, kaip svarbu ir įdomu į vieną parodą sukviesti skirtingų kartų bei disciplinų menininkus, nes tik nustojus juos segmentuoti parodomis, mugėmis, taikomojo ir vizualinio meno kategorijomis atsiranda naujos galimybės šiuolaikiniui menui bei visoms jo rūšims atrasti, o gal ir išrasti naujas technologijas, evoliucionuoti individualiai. Praplėsti savo uždarą sritinį lauką per naujus, „iš šono“ inicijuotus eksperimentus, formuojančius visuomenės, kuratorių ir pačių menininkų suvokimą, kokia gi ta tikroji Lietuvos ir pasaulio meno lauko panorama.

Pasaulis yra kompleksiškas ir kupinas paradoksų. Kad ir kaip besistengtumėm kartais tai paneigti, iškelti savo nepriklausomumą nuo aplinkos – tautos, žmonės, gyvūnai, gamta sinerguoja, maišos tarpusavyje, hibridizuoja. Tūkstantmečius skirtingos kultūros dėl dominavimo kovoja tarpusavyje, tačiau būtent mūsų skirtenybės tampa pagrinde varomąja jėga kelionėms, įkvėpimo paieškoms, naujiems atradimams. Didesnės valstybės, bandydamos uzurpuoti mažesnes tautas ir įgalinti tik vieną naratyvą ilgainiui pradeda savintis mažesnių tautų unikalumą, jį pardavinėti ekonominiais tikslais. Miestai, pradžioje norėję išlaikyti savo regioninį grynumą, anksčiau ar vėliau įsileidžia naujas kitų šalių technologijas, architektūrinius stilius, menines sroves, padedančius sustiprinti ar praplėsti savo autentiškumą. Mūsų kraujyje teka daugybė užkoduotos ir atsinaujinančios informacijos, o tapatybė gali būti labai binarinė, susidedanti iš daugybės kintamųjų. Žmonės yra sąlygoti aplinkos, jos istorijos ir nuolatos dabartyje vykstančių pokyčių, konfrontacijų, mutacijų, o kokią reikšmę šie procesai turės visumoje – tai labai įdomu spėlioti, tačiau tikroji realybė išryškės tik iš didesnio laiko nuotolio.

 

Šie aspektai parodoje „Porceliano miestas“, regis, tampa dominuojančia visų hibridiškų, meninių bei technologinių eksperimentų ašimi, reaguojančių į apmąstymus apie Kauno „Jėsios“ porceliano palikimą, miesto architektūros unikalumą, šiuolaikinį meno ir pasaulio kontekstą, paties kaulinio porceliano dramatišką filosofiškumą. Medžiagos specifika sąlygoja jautresnį menininkų priėjimą prie medžiagos, mat net 60% kaulinio porceliano sudaro galvijų kaulų pelenai. Paimti iš mėsos gamyklų dėl sudėtyje esančio ugniai atsparaus koalino, smėlio, kalcio, lauko špato, jie suteikia keramikai paradoksą: porceliano kūrinys, būdamas išskirtinai plonas ir dėl perlamutrinio peršviečiamumo atrodantis trapus bei gracingas, iš tiesų pasižymi ypatingu tvirtumu, tinkančiu pramoninei gamybai.

 

Šis faktorius sujaudino lenkų-ukrainiečių menininkę Janiną Myronovą, simpoziumo metu sukūrusią karvių bei bulių skulptūrėles jai būdinga juodai-balta, piešinį ir formą derinančią stilistika. Kūriniai, nežinant konteksto, dvelkia žaismingumu, tolimųjų rytų estetika ir iš to kylančiomis šventumo asociacijomis. Tačiau kalambūriškas pavadinimas  „Cownas“ tampa nuoroda ir į miestą, ir į kaulinio porceliano istoriją. Groteskišką dedikaciją gyvūnų kontekstui savo kūriniais suteikė Lietuvoje gerai žinomas foto-video menininkas, dizaineris Liudas Parulskis, klasikiniam ir gracingam „Jiesios“ servizui priaugindamas vištų pirštus „Subordinacija“, kioskų cikle „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kalbėdamas apie vartojimo ratą. Menininkė Jurgita Jasinskaitė, mėgstanti kurti asociatyvią, transformatyvią keramiką, žiūrovo fantazijoje žaidžiančią kintančiomis vizualinėmis reikšmėmis, parodai „Porceliano miestas“ pristatė skulptūrinę instaliaciją apie mirusiųjų miestą, kuriame švelnios skritulių ir kapinių rakandų formos, savo archetipiškumu ir japonišku minimalizmu truputį nukeliančios į mistinį dvasių pasaulį, derinamos su Kauno balkonų ir kapinių tvorelių ažūrais, paliekant žiūrovą spėlioti kieno mirtis – žmonių, gyvūnų ar tradicijų – autorei šioje parodoje buvo svarbiausia. Kitas, Baltijos šalyse ryškus autorius Jānis Kupčs, pasižymintis konceptualiu ir komišku žvilgsniu į keramikos mediją bei pasaulį, šiuos bruožus atskleidžia ir skulptūrinėje kaulinio porceliano deformuotų lėlių kompozicijoje „Et in Arcadia ego“. Joje baroko Poussino paveikslo pavadinimas įgija naujas parafrazines reikšmes, ironizuojant modernybės dvilypumą, idealistinio visuomenės įvaizdžio ir mirties temos ignoravimo absurdiškumą.

 

Jautrus priėjimas prie būties ir jos transformacijų temos atsiskleidė ir lenkų keramikės Monikos Patuszynskos kūrinių kompozicijoje „Iš prisiminimų serijos“, kuri į vieną skulptūrinę formą modifikuoja bei konstruoja skirtingus porceliano gabalus, stengiantis atliepti žmogaus atminties fragmentaciją, savo santykį su nauja aplinka – Kaunu, kauliniu porcelianu, istorija. Įspūdingos šiuolaikinės keramikos transformacijos, derinant  technologinius eksperimentus su konceptualios idėjos svarba, atsiskleidžia ir kitų užsienio kūrėjų darbuose. Belgijoje gyvenančios taivanietės Ming Miao Ko kūriniai „Venose“ susiję su moksliniu, juvelyriniu ir poetiniu žvilgsniu, nukreiptu į gyvybės takumą ir adaptyvumą, ribų trynimą mus supančiame pasaulyje. Būtis trapi ir galinga, nesvarbu kokioje (žmogaus, gyvūno, augalo, daikto) formoje bebūtų, dėl to, autorės teigimu, ji turi būti puoselėjama su rūpesčiu, įskaitant patį kaulinį porcelianą. Jaunosios kartos vengrų autorė Viktória Maróti, įkvėpta Kauno senamiesčio architektūros elementų, sukūrė objektus „Fragmentai“, kuriuose greta konceptualaus, tarpdiscipliniško mąstymo išryškėja keramiko, kaip chemiko ir technologo, svarba. Autorei būdingi  keramikos ir tekstilės eksperimentai pasiekia tokių hibridiškumų, kad savo jausminėmis iliuzijomis ir smulkių elementų sinchronizacija stebina, jog tai – ne 3D printerio kūriniai, o rankų darbas.

 

Tačiau ši ir kitos šiuolaikinės technologijos, derinamos su tarpdiscipliniais eksperimentais, svarbios amerikiečių menininkei Alison Safford. Vokiečių kilmės autorės proseneliai gyveno Lietuvoje, tad jungdama skirtingų disciplinų žinias menininkė daug dėmesio skiria meno įvietinimui, Kauno miesto kontekstui. Atlikusi meninį tyrimą, nukreiptą į Lietuvą ir giminės istoriją, postindustrinę aplinką Safford sukūrė beržų instaliaciją „Plaukiojantis pasaulis“. Per keramiką, garsą, video, šviesą ir erdvę žiūrovai įtraukiami į daugiaplanius miesto, šalies, šeimos, ekologijos apmąstymus. Tuo tarpu kita instaliacijų kūrėja, Sabrina Basten iš Vokietijos, centriniame Kauno pašte pristatė ready-made tipo kūrinius „Karės“. Vis dažniau šiuolaikinės keramikos srityje dirbanti menininkė iš visuomenės surinko nereikalingus „Jiesios“ porceliano dirbinius bei juos išlydydama pritaikė savo skulptūroms. Jų hibridiškumas, piešinių iliustratyvumas žiūrovus įvilioja į kompleksiškos žmogaus būties, moters gyvenimo apmąstymus.

 

Menininkų bendruomenė, ypač keramikų, yra gana uždara. Šis specifiškumas, kurį laiką trūkęs keramiką populiarinančių specialistų trūkumas nepriklausomoje Lietuvoje sąlygojo ir pačios visuomenės skurdų požiūrį į labai įdomią ir jau tūkstančius metų natūraliai tarpdisciplinišką sritį. Kviesdami į temines meno laboratorijas ne tik mūsų regiono, bet ir kitų šalių kūrėjus, nubrėždami sudėtingos kaulinio porceliano technologijos pritaikymo parinktai temai taisykles, iškeldami meninės idėjos svarbą… akivaizdu – simpoziumo kuratoriai prisideda prie įvairiapusiškesnio ir kokybiškesnio šiuolaikinės keramikos lauko atskleidimo visuomenei. Vietiniai autoriai skatinami išeiti iš savo komfortabilaus, o kartais ir stagnatyvaus tematinio, žanrinio, technologinio amplua; bendradarbiauti su kitų sričių menininkais, kartu po truputį formuojant atviresnę, drąsesnę, į eksperimentus linkusią Lietuvos šiuolaikinės keramikos rinką, gebančią save identifikuoti globalių meno procesų kontekste ir šiuos procesus veikti.

 

Pasaulis yra paradoksali vieta. Ritualai, tradicijos geba išlikti įkvėpdamos naujus reiškinius. Kaune vystoma kaulinio porceliano, naudojančio galvijų pelenus, tradicija stebina. Sudėtingos technologijos ribotumas kliūva tik pradžioje, nes simpoziumų metu sukurta kūrinių įvairovė atskleidžia plačias keramikos galimybes šiuolaikinio meno kontekste, jos demokratiškumą ir adaptyvumą įvairių sričių menininkų kūryboje. Po truputį atgaivinama tradicija per skirtingų tautų sinergiją, kūrėjų patirtis ir pasaulėžiūras formuoja dinamišką meno erdvėlaikį. Šiuolaikinis menas leidžia mums pažvelgti į istoriją, dabartį bei ateities perspektyvas ne tik per autoriaus asmeninį santykį, bet ir per platesnį, problematinį diskursą, neretai provokuojant bei įtraukiant žiūrovus pirmiausia intelektualiniu potyriu, o tik paskiau jausminiu. Keramikoje derinamas archaikos ir sudėtingų senų bei naujų technologijų pritaikomumas, prigimtinis tarpdiscipliniškumas, o taip pat – gebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir net iš po gilių žemės sluoksnių, senovinio miesto veido raukšlių apie jos istoriją pasakoti… verčia stabtelėti ir spėlioti. Kokia gi ateitis, kylanti iš ugnies pelenų ir pelenų, laukia šios srities? Kol kas atrodo – daug žadanti.