Kaulinis porcelianas ir tvarumo idėja

Ieva  Bertašiūtė –  Grosbaha

Tvarumo idėja vis dažniau pasigirsta skirtingų kultūrinių renginių, tokių kaip parodos, rezidencijos ar simpoziumai, temose. Dažnai tai būdas pritraukti dalyvius ir žiūrovus, kelti visuomenės susidomėjimą ar tiesiog tapti populiaresniems. Tačiau egzistuoja ir idėjinė tokio pasirinkimo pusė, apimanti susirūpinimą dėl šiuolaikinio – komercinio, vartotojiško gyvenimo būdo ir pasaulyje vykstančių procesų – besaikio išteklių naudojimo, pasaulinės užterštumo problemos, milžiniškų gyvenimo kokybės skirtumų ir daugybe kitų. Nesvarstydama temos pasirinkimo priežasčių, toliau norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis, susijusiomis tiek su kaulinio porceliano simpoziumu apskritai, tiek su šiųmetinio renginio vyksmu bei rezultatų pristatymu – surengtomis dviem parodomis Kaune[1].

Jaučiu, kad prieš toliau dėstant savo mintis, vertėtų trumpai prisistatyti – esu menininkė, keramikė, šiuo metu VDA doktorantūros studentė, savo meniniame tyrime besigilinanti į medžiagiškumo, įgūdžių, taktiliškumo temas. Nuo 2018 metų esu Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo organizatorių gretose. Dėl šių priežasčių, šis tekstas, tai tarsi žvilgsnis iš vidaus – subjektyvus, jautrus, mažiau menotyrinis, galbūt labiau meniškas.

APIE MEDŽIAGĄ

Kaulinis porcelianas yra XVIII amžiuje Anglijoje sukurta medžiaga – tai ilgų kiniškojo porceliano receptūros paieškų rezultatas. Beieškodami šios, Azijoje tūkstančius metų naudojamos, medžiagos sudėtinių dalių, britai atrado, kad kalcinuoti[2] galvijų kaulų pelenai suteikia ypatingo tvirtumo liejamai porceliano masei. XIX amžiuje daugelis didesniųjų Didžiosios Britanijos keramikos gamyklų savo produkcijoje jau naudojo šią naujai atrastą medžiagą, pavadintą – kauliniu porcelianu. Iki pat XX amžiaus vidurio ši medžiaga naudota išskirtinai Anglijoje ir tik nuo XX amžiaus vidurio kaulinis porcelianas imtas gaminti kitur – buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, taip pat Kinijoje ir Japonijoje. Viena iš tų šalių – Lietuva, kurioje veikusioje keramikos gamykloje „Jiesia“ imtas gaminti vietinis kaulinis porcelianas.

Kaulinio porceliano sudėtyje yra 30 – 60 procentų kaulų pelenų. Bent jau istoriškai, XVIII amžiaus Anglijoje, jie naudoti, kaip skerdyklų atliekos. Pasirodo , kad dėl medžiagos sudėtyje esančių gyvulių kaulų, kai kurie vegetarai ir veganai vengia pirkti ir naudoti kaulinio porceliano produkciją. O jau šiame tūkstantmetyje atsirado islamiškas kaulinis porcelianas, kurio sudėtyje naudojami išskirtinai halal galvijų kaulų pelenai.

TARPTAUTINIS KAULINIO PORCELIANO SIMPOZIUMAS

Simpoziumo ištakos siekia „Jiesios“ keramikos gamyklos laikus. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvos, kaip ir kitų buvusių TSRS šalių, keramikos ir stiklo gamyklose atsirado tradicija darbininkų vasaros atostogų metu rengti menininkų simpoziumus. Taip atsitiko ir Kaune, kur milžiniškose gamybinėse patalpose, turinčiose įspūdingą tiems laikams techninę bazę ir savo sritį puikiai išmanančius darbininkus, imti rengti kaulinio porceliano simpoziumai. Jų dalyviai buvo tiek vietiniai menininkai, tiek ir žinomi keramikai iš skirtingų užsienio šalių.

Deja „Jiesios“ fabrikas jau nuėjo užmarštin, jei neminint nedidelės gamyklėlės nešančios šį skambų vardą. Techninė bazė, profesionali pagalba, vietoje gaminama medžiaga – viso to jau seniai nebėra. Prieš 6 metus Remigijus Sederevičius prikėlė kaulinio porceliano simpoziumo tradiciją ir ėmė rengti jį Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Keramikos dirbtuvėse. Ten jis vyko ir šią, pandemijos paženklintą, vasarą.

Šiemet simpoziume dalyvavo lietuvių menininkai, keramikai – Audrius Janušonis, Eglė Einikytė – Narkevičienė, Uršulė Baužaitė ir Rokas Dovydėnas. Kartu kūrė latviai – Elina Titane ir Verners Lazdans, atvyko ir kūrėja iš Danijos – Birgitte Christens bei menininkų pora iš Anglijos – Wen Hsi Harman ir Martin Harman. Nuotoliniu būdu prie grupės prisijungė amerikietė Alison Safford. Toliau tekste aptarsiu dalies iš jų kūrybos bruožus, atsiskleidusius Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziume.

Pradėsiu kaimynu latviu – Verners Lazdans. Jis yra tapytojas, dirbantis dvejose dimensijose, tačiau simpoziumo metu savo įprastą plokštuminę kūrybą sujungė su trimačiais objektais. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad į kaulinio porceliano simpoziumo dalyvių sąrašą stengiamės įtraukti menininkus, nedirbančius su keramikos medžiagomis. To tikslas – praplėsti keramikos disciplinos ribas, įnešti naują, kitokį požiūrį, skatinti eksperimentavimą ir paieškas.

Verners buvo žingeidus simpoziumo dalyvis – išbandė skirtingas darbo su kauliniu porcelianu technikas, nors ir neturėdamas jokios ankstesnės darbo su juo patirties. Vieni iš jo sukurtų objektų – malkos atliejos, kiti – iš porceliano lakštų  nulipdyti objektai, pačio autoriau pavadinti modeliais. Vėliau pozavę tapant paveikslus, pripildžiusius šiuos modelius spalvų ir įkvėpusius jiems gyvybės. Savo dydžiu Verners paveikslai stipriai lenkia porcelianinius objektus. Vienas iš jų – trijų metrų aukščio ir dviejų metrų pločio drobė, tampa savotiška parodos ašimi, pritraukiančia žvilgsnius ir mintis. Čia atsiskleidžia viena iš keramikos, ypač kaulinio porceliano, realybių – mažas formatas, kas pats savaime jokiu būdu nėra blogas dalykas, tačiau instaliuojant parodą didesnėje erdvėje ima trūkti apimties ir dominuojančių objektų. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, šiuo atveju simpoziumo parodą savotiškai gelbsti tapyba.

Pats menininkas, renginio pabaigoje, stebėjosi savo kūrybiniu produktyvumu, svarstė, kad aplinkos ir aplinkybių pasikeitimas suteikia kūrybinius sparnus ir paskatina dirbti. Stebėdama procesą bei bendraudama su Verners svarsčiau, kad skirtingos išraiškos formos ir medžiagos turi didelės įtakos pačiam kūrybiniam procesui. Lipdant tūrinę formą, Verners atveju porcelianinius modelius, nemoksliškai šnekant – veikia vienos smegenų sritys, o tapant dažais ant drobės – kitos. Pačios medžiagos – bekvapis, skystas ir šaltas porcelianas atsiranda priešpriešoje su aštraus kvapo, skirtingų, aktyvių spalvų akriliniais dažais. Šioje priešpriešoje gimsta naujos idėjos, atsiranda kitoks požiūris ir netradiciniai sprendimo būdai.

Tapybą, kaip išraiškos priemonę renkasi ir Rokas Dovydėnas. Tačiau jis tapo ne ant drobės, o ant pačios kaulinio porceliano medžiagos, tiksliau sakant iš jos atlietų indų. Talpa, indas keramikoje dominuojantis objektas, tiek taikomojoje kryptyje, tiek ir vizualiojoje. Roko cilindrinės talpos įspūdingo dydžio, su taikomąja keramika jos nelabai siejasi. Tais laikais, kai simpoziumas vykdavo „Jiesios“ fabrike, didelės apimties objektus kurti būdavo daug paprasčiau, bent jau fiziškai. Gamyklos darbuotojai ir technika stipriai palengvindavo ir sutrumpindavo šį procesą. Deja, o gal būt ir laimė, kad dabartinis simpoziumo formatas visiškai kitoks ir jo dalyviams tenka atlikti visą gamybos procesą, nuo modelio formai iki dekoro, patiems, žinoma sulaukiant pagalbos iš organizatorių ir kitų dalyvių. Keramikoje kūrybinis procesas glaudžiai susijęs su fiziniu darbu. Kiekvieno proceso atlikimui – pradedant medžiagos paruošimu baigiant pabaigto objekto pakrovimu į krosnį, reikalingos ne tik techninės žinios ir įgūdžiai, bet ir fizinė jėga bei ištvermė. Nekalbant jau apie psichologinį atsparumą dažnoms, darbo su keramika procesus lydinčioms, nesėkmėms. Žvelgdama į Roko Dovydėno talpas, kūrinių grupėje „Miške prie ežero“, aš matau pasakojimą, nutapytą ant porceliano. Kas lieka už kadro tai daugybė valandų sunkaus fizinio darbo – tekinant modelius, liejant formas, o vėliau porcelianą į jas. Tapyba kobaltu ant šių indų – tarsi paskutinis lašas, besibaigiant jėgoms. Tačiau tai ir pagrindinis informacijos, idėjos perdavėjas. Ir vis tik talpos, sukurtos ir padarytos pačio menininko – neša visai kitokią žinią negu gamykloje dirbančių profesionalų išpildytas užsakymas. Jos šiek tiek negrabios, nelygios, bet tai jas ir išgelbėja – suteikia kitą statusą ir įgalina veikti žiūrovą savo nepreciziškumu, savyje talpinamu autoriau prakaitu, emocijomis, sėkmėmis ir nesėkmėmis.

Dar vienas Roko kūrinys – video formatu demonstruojamas darbas, kuriame šaudomos strėlės perduria ir deformuoja žiestus porceliano indus. Skaitmeniniu formatu rodomas darbo procesas, papildo realius objektus. Kieto, aštraus strėlės smaigalio ir minkšto, besideformuojančio porcelianinio paviršiaus susitikimo momentas įsirėžia atmintyje. Čia porcelianas – visai neskaidrus ir ne baltas, jis nėra išdegtas – perėjas šio transformuojančio virsmo. Jis minkštas, suglembantis, pilkšvo atspalvio. Jis gyvas – keičiantis pavidalus ir formas, nepraradęs galimybės virsti kažkuo kitu, kitokiu.

Latvių menininkės Elina Titane darbuose pavidalų kaita ir medžiagos būviai atskleidžiami kitokiais principais. Ji patį darymo procesą priima labai intuityviai – stebint bedirbančią Elina jaučiu tą intymią erdvę tarp jos ir porceliano, jųdviejų savotišką pašnekesį. Girdėjau tai vadinant pamišimu, bet tiek aš pati, tiek daug kitų menininkų, dirbančių su konkrečia, sąmoningai pasirinkta medžiaga, jaučia tą bendrumo, bendradarbiavimo su moliu, stiklu ar porcelianu būseną. Iš šios bendrystės ir gimsta kūrinys, įtakotas ne tik žmogaus, menininko, bet ir medžiagos – jos savybių, virsmų. Nors daugelis stengiasi perprasti naują medžiagą per pastarosios technologinę pusę – klausydamas pamokymų, gilindamasis  į amato subtilybes, Elina eina kitu keliu. Ji sėdi dirbtuvėse iki išnaktų, tiesiog lašindama porcelianą, lašelis po lašelio, augindama gyvas, formos nevaržomas skulptūras.

Elina, panašiai kaip ir Verners, savo darbus papildė piešiniais ant didelio formato lapų. Jie atliepia porcelianinių objektų formas ir yra tarsi išdidinti pastarųjų šešėliai, o bendra kompozicija, tarsi smėlio pilių pasaulis. Šios smėlio pilys puikiai atspindi šiandieninį gyvenimą, kai viskas kuo mes tikime gali būti nuskalauta didesnės bangos. Turbūt nepavyks nepaminėti ir šiemet mūsų smėlio pilis skalaujančios pandemijos, kuomet visi esame priversti pervertinti savo prioritetus, prisitaikydami prie neišvengiamų aplinkybių.

Apie mus supančią realybę savo instaliacijoje kalba ir menininkių duetas – Uršulė Baužaitė ir Alison Safford. Šios bendradarbystės gimimą lėmė ta pati jau minėtoji pandemija. Amerikietė Alison buvo atrinkta dalyvauti porceliano simpoziume, tačiau dėl susidariusios situacijos neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą. Jos interesas Kaune buvo 3D keramikos spausdintuvas, jis sutapo su kaunietės menininkės Uršulės darbo lauku. Šių dviejų menininkių pora, bendradarbiaudama su šiuolaikinėmis technologijomis, sukūrė įkvepiančią instaliaciją, pavadintą „Žaizdos topografija“.

Alison ir Uršulės sukurtą darbą lydi plačiausias tekstinis paaiškinimas, pristatantis idėją, ir taip leidžiantis žiūrovui labiau įsigilinti į menininkių kūrinį. Dažnai susiduriu, kad keramikos srityje dirbantiems menininkams pritrūksta noro, energijos ar ryžto pristatyti savo kūrinio idėją tekstu. Teisinamasi tuo, kad darbas juk šneka pats už save arba nenoru žiūrovui piršti savo nuomonės, tokiu būdu leidžiant pačiam atrasti požiūrio kampą. Tačiau tekstas vis tik labai papildo kūrinį, ir žiūrovas visada turi galimybę pasirinkti – skaityti jį ar ne.

Remiantis Uršulės ir Alison tekstu, jų kūrinys yra žmonių daromų žaizdų mūsų planetai veidrodis. 3D keramikos spausdintuvu sukurtos formos primena sąvartynuose matomus šiukšlių kalnus ar kasyklų peizažą. Menininkės šneka apie tai, kaip mes, žmonija, be saiko imame iš žemės, jos netausodami. Tuo tarpu atgalinį – davimo veiksmą, vykdome užversdami savo planetą vartotojiškos visuomenės atliekomis. Menininkių kuriamas juodo ir balto porceliano peizažas atrodo niūriai, o skaitant tekstą kyla egzistencinės mintys apie Žemės, o kartu ir mūsų pačių ateitį. Mūsų planetai tapus per daug žaizdotai, o tas žaizdas užkamšius atliekomis – ima regėtis galas.

Prie galo artėja ir šis tekstas, apgraibomis palietęs keletą 2020 metų vasarą vykusio simpoziumo aspektų. Norisi tikėti, kad tokio tipo renginiai atneša naudą ne tik jo dalyviams, suteikdami progą bendrauti, dalintis ir dirbti, bet ir jį kulminuojančių parodų lankytojams – įkvėpdami naujiems apmąstymams ar veiklai.

[1] Parodos surengtos Kauno paveikslų galerijoje bei VDA KF naujai atidarytoje galerijoje, taip pat planuojamos parodos – Panevėžyje ir Kėdainiuose.

[2] Kalcinuoti – kaitinant pašalinti lakias medžiagas.

X